1554 m. žiema

Apgailestauju, kad jos tuomet neįspėjau. Norfolko hercogas surinko Londono pameistrius bei pačios karalienės sargybinius, nužygiavo su jais į Kentą susitikti su Vajeto pajėgomis ir stoti į parodomąjį mūšį, kurio metu turėjo per dieną sutriuškinti kentiečius. Bet vos tik karalienės armija atsidūrė priešais Vajeto dalinius ir pamatė jų atvirus, viskam pasiryžusius veidus, tie, kurie prisiekė ginti karalienę, ėmė mėtyti į orą kepures ir šaukti: „Mes visi esame anglai!”

Neiššovė nė vienas šautuvas. Kareiviai puolė glėbesčiuotis kaip broliai ir, pasipriešinę savo vadui, susivienijo prieš karalienę. Hercogas, išsigandęs dėl savo gyvybės, spruko į Londoną nenuveikęs nieko daugiau, tik sustiprinęs paskubomis surankiotą Vajeto kariauną, palikęs ją dar ryžtingiau, dar skubiau traukti prie Londono vartų.

Medvėjuje karo laivų jūreiviai, visuomet svariai nulemdavę nuomonę, vieningai perėjo Vajeto pusėn, suvienyti neapykantos Ispanijai ir noro pasodinti į sostą protestantę, iškeitė karalienę į princesę. Kautis įgudę jūreiviai susirinko iš laivų ginklus, atsargas ir atėjo pas Vajetą. Prisiminiau, kaip įgulų atvykimas viską nulėmė mūsų naudai Framlingame. Tada, kai prie mūsų prisijungė jūreiviai, mes supratome, jog tokia žmonių valia, o susivienijusių žmonių negalima sutriuškinti. Dabar jie vėl susivienijo, tiktai prieš mus. Pamaniau, jog išgirdusi pranešimą iš Medvėjaus, karalienė turėjo suprasti pralaimėjusi.

Ji sėdėjo su smarkiai praretėjusia taryba pasitarimų kambaryje, pradvisusiame rūgščia baimės smarve.

— Pusė išlėkė į savo sodybas kaime, — tarė ji Džeinei Dormer, kai toji nužvelgė tuščias vietas aplinkui stalą. — Dabar visi keverzoja laiškus Elžbietai, persimesdami į laiminčiąją pusę siekia išlyginti savo svarstykles.

Mariją patarėjai piktino. Tie, kurie pasiliko rūmuose, pasidalijo į dvi stovyklas: vieni įtikinėjo karalienę atsisakyti vedybų ir pasižadėti tekėti už protestanto, kiti maldavo kreiptis į ispanus ir maldauti negailestingai numalšinti sukilėlius.

— Ir taip visiems įrodyti, jog nesugebu valdyti viena! — sušuko karalienė.

Tomo Vajeto armija, auganti sulig kiekvienu aplenktu kaimu pakeliui į Londoną, veržliai pasiekė pietinį Temzės krantą. Bet rado Londono tiltą pakeltą ir į juos nukreiptus Tauerio pabūklus.

— Ugnis nebus paleista, — nusprendė karalienė.

— Jūsų didenybe, dėl Dievo meilės...

Ji papurtė galvą.

— Norite, kad pradėčiau šaudyti į Sadarką, kaimą, kuris taip maloniai sutiko mane kaip karalienę? Nešaudysiu į Londono žmones.

— Maištininkai įsikūrė per patrankos šūvį. Turėtume viena artilerijos ugnimi juos sunaikinti.

— Jie liks čia, kol surinksime kariuomenę jiems atstumti.

— Jūsų didenybe, jūs neturite kariuomenės. Už jus niekas nekovos.

Karalienė išblyško, bet nė akimirką nesusvyravo.

— Kol kas neturiu kariuomenės, — pabrėžė ji, — bet aš surinksiu ją iš gerųjų londoniečių.

Ir nepaklausiusi patarėjų, priešo pajėgoms su kiekviena diena vis grėsmingiau gausėjant pietiniame krante, karalienė apsivilko puošnųjį valdžios apsiaustą ir nuėjo į rotušę susitikti su meru bei sostinės gyventojais. Mes su Džeine Dormer ir kitomis karalienės damomis nuėjome kartu, apsivilkusios gražiausius apdarus, stengdamosi atrodyti pasitikinčios savimi, nors gerai žinojome, kad žengiame tiesiai į nelaimę.

— Nesuprantu, ko tau eiti, — pabrėžtinai tarė man vienas tarybos narys. — Jos svitoje ir taip užtenka kvailių.

— Bet aš esu šventoji kvailė, nekaltoji kvailė, — šelmiškai atšoviau, — o nekaltų čia vienas kitas. Spėju, jūs pats nesate iš jų.

— Aš kvailys, kad apskritai čia esu, — gaižiai atsiliepė jis.

Iš visos karalienės tarybos ir tikrai iš visų jos freilinų, tik aš ir Džeinė dar turėjome vilčių ištrūkti iš Londono gyvos. Nes mes matėme Mariją Framlingame, mes žinojome, kad ši karalienė gali atremti viską. Matėme kibirkštis juodose akyse, matėme išdidžią jos laikyseną. Matėme, kaip ji užsidėjo karūną ant nedidelės tamsiaplaukės galvutės ir nusišypso sau veidrodyje. Matėme ne baimės prieš neįveikiamą priešą sukaustytą karalienę, o karalienę, žaidžiančią savo gyvybe tarsi žiedais, mėtomais į taikinį. Geriausiai ji pasirodydavo tada, kai su savo Dievu atsistodavo katastrofos akivaizdoje. Kai priešas buvo prie pat Londono vartų, geresnės karalienės nereikėjo.

Tačiau nepaisant visko aš drebėjau. Mačiau smurtine mirtimi mirusių vyrų ir moterų, uosčiau svylančių eretikų kvapo. Aš, priešingai nei dauguma damų, žinojau, kas yra mirtis.

— Eini su manimi, Hana? — maloniai paklausė karalienė, lipdama rotušės laiptais.

— O taip, jūsų didenybe, — atsakiau surakintomis lūpomis.

Rotušėje jai buvo pastatytas sostas, ir pusė Londono iš gryno smalsumo sugužėjo pasiklausyti, kaip karalienė įrodinės savo teisę gyventi. Kai ji, smulki moterytė su masyvia aukso karūna, apsigobusi valstybės mantija, atsistojo, akimirką pamaniau, kad ji nepajėgs įtikinti miestelėnų jos neišduoti. Marija atrodė pernelyg trapi, atrodė kaip moteris, kuriai išties įsakinės vyras. Marija neatrodė tas žmogus, kuriuo norėtum pasikliauti.

Karalienė prasižiojo kalbėti, bet neišgirdau jokio garso. „Dieve brangiausias, leisk jai kalbėti”, — pagalvojau. Jau maniau, kad iš baimės ji prarado balsą, todėl Vajetas kad ir dabar įžygiavęs į salę gali pareikšti, kad sostas atitenka ledi Elžbietai, nes karalienė negali pati apsiginti. Ir tada nugriaudėjo Marijos balsas, toks garsus, tarsi ji stengtųsi išrėkti kiekvieną žodį, bet kartu toks aiškus ir mielas, tarsi Kalėdų dieną chore giedančios choristės.

Ji viską jiems papasakojo, tik tiek. Papasakojo savo palikimo istoriją: kad yra karaliaus duktė ir reikalauja savo tėvo valdžios ir jų ištikimybės. Ji priminė susirinkusiems, kad savo valia yra nekalta bevaikė mergelė, kad myli savo krašto žmones kaip vien tik motina sugeba mylėti savo vaikus, kad myli juos kaip šeimininkė ir, šitaip juos mylėdama, neabejoja, jog ir jie myli ją.

Marija mokėjo gundyti. Mūsų Marija, ligota, apsiausta, apgailėtinai vieniša kone namų arešte, tik kartą matyta kaip valdovė, stovėjo prieš visus miestelėnus ir tryško tokia aistra, kad uždegė ir juos. Ji prisiekė, jog teka tik dėl jų, tik todėl, kad padovanotų jiems įpėdinį, o jeigu jie maną, jog geriau kitaip, tuomet ji gyvensianti ir mirsianti dėl jų nekalta — ji esanti jų karalienė ir jai vis vien, turės vyrą ar ne. Svarbiausia sostas, kuris priklauso jai, ir palikimas, kuris turi atitekti jos sūnui. Daugiau niekas nesvarbu. Nieko svarbiau negali būti. Ji klausysianti jų nuomonės dėl santuokos kaip ir dėl kitų dalykų. Ji valdysianti juos kaip karalienė, susituokusi ar ne. Ji priklauso jiems, jie priklauso jai, ir to niekas negali pakeisti.

Dairydamasi po menę pastebėjau, kad žmonės ima šypsotis, po to — linksėti. Miestelėnai troško mylėti karalienę, norėjo pajusti, kad pasaulį galima suvaldyti, kad moteris gali sutramdyti savo aistras, kad šalis gali likti saugi, kad permainas galima atšaukti. Marija prisiekė jiems, kad, jeigu jie liks jai ištikimi, ji jų taip pat neišduos, o tada nusišypsojo, lyg viskas būtų tik žaidimas. Man ta šypsena ir jos kalbos tonas buvo pažįstami. Taip ji atrodė ir Framlingame, kai paklausė, kodėl negalėtų surinkti armijos, nors galas atrodė neišvengiamas. Kodėl nepakovojus dėl sosto? Dabar ir vėl prieš ją stovėjo didelės kliūtys: Sadarke apsistojusi gyventojų palaikoma kariauna, prieš ją išstojo populiari princesė, telkiasi didžiausia Europos galia, o sąjungininkų nė kvapo. Marija kryptelėjo galvą su sunkia karūna, ir deimantų spindulėliai nuskriejo per menę kaip strėlytės. Karalienė šypsojosi didžiulei, žmonių miniai, tarsi būtų jos dievinama. Ir tą valandėlę taip ir buvo!

— O dabar, gerieji mano pavaldiniai, išdrįskite kaip tikri vyrai stoti prieš maištininkus ir nebijokite, nes, užtikrinu jus, aš jų nebijau!

Ji atrodė didingai. Žmonės ėmė mėtyti į viršų kepures, šaukti tarsi pačiai Mergelei Marijai. Išbėgę laukan perdavė žinią tiems, kurie nepateko į rotušę, ir visas miestas dūgzte dūzgė žodžiais karalienės, kuri prisiekė būti jiems motina, gera valdove, kuri myli juos taip, kad tekės arba ne, kaip jie pageidausią, jeigu tik atsakys jai meile.

Londonas išprotėjo dėl Marijos. Vyrai stojo savanoriais kautis su maištininkais, moterys plėšė geriausius savo baltinius, vyniojo tvarsčius ir kepė duoną, kad kariai galėtų įsidėti lauknešėlį. Rinkosi šimtais, tūkstančiais, ir mūšis buvo laimėtas. Ne tada, kai po poros dienų Vajeto armija buvo užspęsta ir sutriuškinta, o tą popietę, kai atsistojusi aukštai iškelta galva, drąsa trykštanti Marija londoniečiams pasakė, jog kaip karalienė mergelė reikalauja meilės, nes pati jiems atiduoda savąją.

Ir vėl karalienė suprato, jog išsaugoti karūną sunkiau nei ją laimėti. Ne vieną dieną po sukilimo ji grūmėsi su sąžine, kaip pasielgti su maištininkais, kurie pasipriešino jai ir buvo taip negailestingai sumalti. Akivaizdu, kad Viešpats saugo Marijos sostą, bet jo nepergudrausi. Marija turės apsiginti pati.

Kiekvienas patarėjas, į kurį ji kreipėsi, primygtinai tvirtino, kad karalystėje niekada nebus ramu, kol neramumų kėlėjų tinklas nebus suimtas, apkaltintas išdavyste ir nubaustas mirtimi. Minkštaširdė karalienė negalinti rodyti gailesčio. Netgi tie, kurie anksčiau šlovino karalienę, kad ji izoliavo ledi Džeinę ir brolius Dadlius Taueryje, dabar reikalavo padaryti tam galą ir kuo greičiau siųsti juos ant trinkos. Nesvarbu, kad Džeinė nevadovavo šiam maištui, kaip nesvarbu, kad ji nevadovavo ir maištininkams, kurie pasodino ją į sostą. Jos galvą trokšta karūnuoti kiti, kaip tik todėl tą galvą reikia atskirti nuo kūno.

— Ji su jumis pasielgtų taip pat, jūsų didenybe, — šnibždėjo patarėjai karalienei.

— Džeinei tik šešiolika, — atsiliepė ji, prispaudusi pirštus prie tvinksinčių smilkinių.

— Jos tėvas prisijungė prie sukilėlių jos naudai. Kiti sukilo dėl princesės Elžbietos. Abi merginos yra juodžiausi jūsų šešėliai. Jos abi yra gimusios būti jūsų varžovėmis. Kol jos yra, jūsų gyvybei gresia nuolatinis pavojus. Jas abi reikia sunaikinti.

Kankinama šių žiaurių patarimų karalienė parklupo prieš Nukryžiuotąjį.

— Džeinės negalima apkaltinti niekuo, tik giminyste, — sušnibždėjo karalienė, žvelgdama į Kristaus statulą.

Ji laukė tikėdamasi stebuklo — atsakymo.

— O Tu, kaip ir aš, žinai, kad Elžbieta yra tikrai kalta, — vos girdimai sumurmėjo. — Bet kaip pasiųsti savo pusseserę ir seserį ant ešafoto?

Džeinė Dormer dirstelėjo į mane, ir abi patraukėme savo kėdes taip, kad užstotume karalienę ir sukliudytume kitoms damoms klausytis. Negalima leisti, kad kas nors nugirstų besimeldžiančią Mariją. Ji tariasi su vieninteliu patarėju, kuriuo išties pasitiki. Suneša prie nuogų, pervertų savo Dievo pėdų sprendimus, kuriuos jai reikia priimti.

Taryba ėmė rinkti įrodymus, jog Elžbieta buvo susimokiusi su maištininkais, ir rado jų pakankamai, kad pasiųstų į kartuves tuziną kartų. Princesė susitiko tiek su Tomu Vajetu, tiek su seru Viljamu Pikeringu netgi prasidėjus maištui. Savo ruožtu žinojau, kad į mano žinutę ji atsižvelgė kaip patyrusi sąmokslininkė. Neabejojau, kaip ir karalienė neturėjo abejonių, jog sukilimui pavykus — o tai ir būtų nutikę, jeigu ne mulkis Edvardas Kortenė, — dabar tarybos priekyje sėdėtų karalienė Elžbieta ir svarstytų, ar pasirašyti mirties nuosprendį savo netikrai seseriai ir pusseserei. Net nespėliojau, kad karalienė Elžbieta taip pat ilgas valandas praleistų ant kelių. Bet Elžbieta nuosprendį pasirašytų.

Į duris pasibeldė sargybinis ir kyštelėjo galvą į tylų kambarį.

— Kas yra? — vos girdimai paklausė Džeinė Dormer.

— Žinutė juokdarei, prie šoninių vartų, — atsakė jaunuolis.

Linktelėjusi ištykinau iš kambario, perėjau didįjį priimamąjį, kuriame staiga kilo susidomėjimas, vos pravėriau asmeninių karalienės kambarių duris. Ir vėl tie malonės kaulytojai iš visos šalies: nuo Velso, Devono ir Kento, iš ten, kur minios sukilo prieš karalienę. Dabar jie maldaus pasigailėti karalienę, kurią patys būtų sunaikinę. Mačiau, kaip viltingai jie sužiuro man pravėrus duris, tad nieko keista, kad Marija valandų valandas klūpo, siekdama sužinoti Viešpaties valią. Karalienė buvo gailestinga tiems, kurie kartą jau atėmė iš jos sostą, ar ir vėl turėtų padaryti malonę? O kaip kitą kartą, dar kitą?

Neturėjau jokio noro demonstruoti šiems išdavikams damos mandagumo. Susiraukusi prasiskyniau alkūnėmis kelią. Jaučiau jiems tikrą, nepalenkiamą neapykantą, kad nusitaikė sunaikinti karalienę ne kartą, bet du, ir dabar ateina į rūmus glamžydami kepures, nunarinę galvas, kad ši suteiktų galimybę grįžti namo ir rengti naują sąmokslą.

Prasibrukusi pro juos nusileidau akmeniniais sraigtiniais laiptais prie vartų. Tikėjausi rasti tenai Danielį, todėl nusivyliau, kai pamačiau pasiuntinuką, nepažįstamą vaikėzą namų audimo drabužiais, be livrėjos, be atpažinimo ženklų.

— Ko tau iš manęs reikia? — paklausiau iškart įsitempusi.

— Atnešiau, kad perduotumėte lordui Robertui, — atsakė jis ir kyštelėjo man į rankas dvi knygas: maldynėlį ir Testamentą.

— Nuo ko?

Jis papurtė galvą.

— Jam jų reikia, — atsakė pasiuntinukas. — Man sakė, kad su džiaugsmu jas nugabensite. — Ir nelaukęs mano atsakymo ištirpo tamsoje, pasileidęs bėgti paknopstom, dangstydamasis sienos šešėlyje, palikęs mane su dviem knygomis.

Prieš grįždama į rūmus apvertusi išpurčiau knygas, apieškojau nugarėles, ar nėra slaptų žinučių. Nieko. Galiu nunešti Robertui, jeigu noriu. O ar noriu, negalėjau sau atsakyti.

Nutariau eiti į Tauerį ryte, dienos šviesoje, lyg neturėčiau, ko slėpti. Parodžiau prie durų sargybiniui knygas, šįkart jis pasklaidė puslapius ir apžiūrėjo nugarėlę, lyg ieškodamas, ar kas nepaslėpta. Jis įsmeigė akis į tekstą.

— Kas čia?

— Knyga graikiška, — atsakiau, — o kita — lotyniška.

Jis išmatavo mane akimis.

— Išversk savo švarką. Ir kišenes.

Padariau kaip liepta.

— Tai tu vaikinas ar mergaitė? O gal kas nors tarp jų?

— Aš esu karalienės juokdarė, — atsakiau. — Ir jums būtų geriau, jeigu mane praleistumėte.

— Telaimina Dievas jos didenybę! — staiga karštai sušuko sargybinis. — Ir tuos keistuolius, kuriuos ji renkasi sau linksminti! — Jis parodė kelią į naująjį pastatą per pievelę. Nusekiau įkandin, stengdamasi nesigręžioti ten, kur paprastai statydavo ešafotą.

Žengėme pro gražias dvivėres duris, užlipome sraigtiniais laiptais. Viršuje stovėjęs sargybinis atsitraukė ir atrakino duris man įeiti.

Lordas Robertas stovėjo palei langą, kvėpavo šaltu, nuo upės nešamu oru. Jis pasuko galvą, išgirdęs veriantis duris, ir aš įsitikinau, kaip malonu jam mane pamatyti.

— Panele Berniuk! — ištarė jis. — Pagaliau!

Ši vienutė buvo didesnė ir geresnė už tą, kurioje kalėjo anksčiau. Langai žvelgė į tamsų kiemą, dangaus fone bolavo Baltasis bokštas. Vieną sieną užėmė didžiulis židinys, šiurpiai išbraižytas kryžiais ir inicialais žmonių, kurie kalėjo čia taip ilgai, jog turėjo laiko kišeniniais peiliukais įsiamžinti akmenyje. Roberto kryžius taip pat buvo ten, paliktas brolio ir tėvo, kurie čia laukė savo nuosprendžio ir raižė vardus, kol po langu kalė ešafotą.

Ilgi mėnesiai nelaisvėje spėjo palikti savo antspaudą. Roberto oda išblyško, tapo baltesnė nei po žiemos, nes po sukilimo jam nebuvo leidžiama vaikštinėti po sodą. Akys atrodė įkritusios labiau, nei tuomet, kai jis buvo mylimas galingiausio karalystės didžiūno sūnus. Bet jo baltiniai buvo švarūs, skruostai glotniai nuskusti, plaukai šilkiniai ir tviskantys, todėl mano širdis suspurdo jį pamačius, nors stengiausi žiūrėti į jį kaip išdaviką, žmogų, pasmerktą mirti, laukiantį savo bausmės dienos.

Iš pirmo žvilgsnio jis perskaitė emocijas mano veide.

— Nepatenkinta manimi, panele Berniuk? — paklausė jis. — Kuo jus įžeidžiau?

Aš papurčiau galvą.

— Ne, milorde.

Jis priėjo arčiau ir, nors užuodžiau malonų jo odinių batų kvapą ir gaiviai kvepiantį aksomo švarką, atšlijau.

Jis suėmė mane už smakro ir atgręžė į save.

— Tu nelaiminga, — pastebėjo. — Kas yra? Juk ne sužadėtinis, tiesa?

— Ne, — atsakiau.

— Kas tada? Ilgiesi Ispanijos?

— Ne.

— Rūmuose nesmagu? — spėjo. — Mergaičių peštynės?

Papurčiau galvą.

— Nenori čia būti? Nenorėjai ateiti? — Ir greitai pagavęs emocijos plykstelėjimą mano veide, tarė: — Oho! Neištikimoji! Perėjai į kitą pusę, panele Berniuk, kaip šnipams įprasta. Dabar tu šnipinėji mane.

— Ne, — atsakiau tiesiai. — Niekada. Niekuomet jūsų nešnipinėčiau.

Būčiau atsitraukusi, bet jis suėmė delnais mano veidą ir laikė, kad negalėčiau pajudėti, o pats galėtų perskaityti mano žvilgsnį tarsi nulaužtą kodą.

— Tu nusivylei mano reikalu ir manimi, perėjai tarnauti Marijai, — apkaltino jis mane. — Tu myli karalienę.

— Kas gali jos nemylėti? — ėmiau gintis. — Ji nepaprastai puiki moteris. Ji drąsiausia moteris, kokią pažįstu, ir kiekvieną dieną jai reikia kovoti su savo tikėjimu ir pasauliu. Marija — pusiau šventoji.

Robertas nusišypsojo tai išgirdęs.

— Kas tu per mergaitė? — tarė jis juokdamasis. — Amžinai ką nors įsimylėjusi. Vadinasi, iškeitei mane į šitą karalienę, savo tikrąją šeimininkę.

— Ne, — atsakiau. — Nes esu čia, atlieku jūsų pavedimą. Kaip buvo liepta. Nors pas mane atėjo nepažįstamas pasiuntinys, ir nežinojau, ar tai saugu.

Robertas truktelėjo pečiais.

— Tai sakysi, kad manęs neišdavei?

— Kada? — paklausiau jo nustėrusi.

— Kai prašiau perduoti žinutę ledi Elžbietai ir mano mokytojui?

Jis matė, koks siaubas mane apėmė pagalvojus apie tokią išdavystę.

— Viešpatie Dieve, ne, milorde. Aš padariau, kaip liepėte, ir niekam apie tai neprasitariau.

— Tai kodėl viskas žlugo? — Jis paleido mano veidą ir nusigręžė. Nužingsniavęs prie lango vėl grįžo prie stalo, kurį buvo pavertęs rašomuoju. Ten apsisuko ir žengė prie židinio. Supratau, jog tai įprastas kalinio maršrutas: keturi žingsniai iki stalo, keturi — iki židinio, keturi — prie lango. Nedaug kaip žmogui, kuris išlėkdavo pajodinėti prieš pusryčius, medžiodavo visą dieną, o tada šokdavo su damomis iki paryčių.

— Milorde, tai lengva paaiškinti. Edvardas Kortenė papasakojo vyskupui Gardneriui apie sąmokslą, — atsakiau tyliai. — Vyskupas perdavė žinią karalienei.

Robertas apsisuko.

— Negi bent akimirką jie paleido tą bestuburį šunytį iš akių?

— Vyskupas įtarė, kad kažkas rengiama. Visi žinojo, kad kažkas ruošiama.

Jis linktelėjo.

— Tomas Vajetas niekuomet nepasižymėjo taktu.

— Ir sumokės už tai. Dabar jį tardo.

— Kad išsiaiškintų, kas dar dalyvavo sąmoksle?

— Kad priverstų įvardyti princesę Elžbietą.

Lordas Robertas įsirėmė kumščiais į lango rėmus, tarsi norėtų praskirti akmenį ir išsivaduoti.

— Turi prieš ją įkalčių?

— Pakankamai, — kandžiai atsiliepiau. — Dabar karalienė meldžia Dievo patarimo. Jeigu ji nutars, kad Dievo valia — aukoti Elžbietą, įrodymų bus daugiau nei pakankamai.

— O Džeinė?

— Karalienė trokšta jai dovanoti. Ji liepė išdėstyti Džeinei tikrojo tikėjimo tiesas. Ji viliasi, kad pusseserė atsivers, ir tada galės jai dovanoti.

Robertas nusijuokė.

— Tikrojo tikėjimo, panele Berniuk?

Aš smarkiai nukaitau.

— Milorde, tiesiog dabar rūmuose visi taip kalba.

— Ir tu su visais, mažoji mano conversa, mano nuevd cristiana?

— Taip, milorde, — atsakiau ramiai, nevengdama jo žvilgsnio.

— Koks sandėris pasiūlytas šešiolikmetei! — tarė jis. — Vargšė Džeinė. Tikėjimas arba mirtis. Ar karalienė nori paversti savo pusseserę kankine?

— Marija nori, kad protestantai atsiverstų, — atsakiau. — Ji trokšta išgelbėti Džeinę iš mirties ir amžinų kančių pragare.

— O aš? — tyliai pasiteiravo jis. — Ar liksiu gyvas, ar esu priskirtas prie degintinų, kaip manai?

Aš papurčiau galvą.

— Nežinau, milorde. Bet jeigu karalienė Marija paklausys patarimo, kuris jai duotas, tada bus pakarti visi, kurių ištikimybe abejojama. Jau ir dabar ant kiekvieno kampo kartuvėse tabaluoja kareiviai, kurie prisidėjo prie sukilėlių.

— Tuomet jau geriau paskubėsiu perskaityti šias knygas, — sausai tarstelėjo lordas Robertas. — Galbūt įvyks nušvitimas. Kaip manai, panele Berniuk? Ar tau nušvito? Atsivėrei tikrajam tikėjimui, kaip pavadinai?

Pasigirdo beldimas į duris, sargybinis plačiai jas atlapojo.

— Ar juokdarė išeina?

— Netrukus, — skubiai atsiliepė lordas Robertas. — Dar nesumokėjau jai. Sekundę.

Sargybinis įtariai mudu nužvelgė, užtrenkė duris ir vėl užrakino. Stojo skausminga tylos sekundė.

— Milorde, — išpyliau, — nekankinkite manęs. Aš tokia pat kaip anksčiau. Aš jūsų.

Robertas įkvėpė. Pasistengė man nusišypsoti.

— Panele Berniuk, aš negyvėlis, — atsakė. — Apraudok mane ir pamiršk. Ačiū Dievui, nenuskurdai mane pažinusi. Įtaisiau tave kaip favoritę nugalėtojos rūmuose. Padariau tau paslaugą, mergyt. Ir džiaugiuosi dėl to.

— Milorde, — karštai sušnibždėjau, — jūs negalite mirti. Mes su jūsų mokytoju pažvelgėme į veidrodį ir išvydome jūsų ateitį. Jokios abejonės, ji nesibaigia čia. Ponas Di pasakė, kad mirsite saugus savo lovoje, kad sulauksite didelės meilės, karalienės meilės.

Išgirdęs mano žodžius Robertas suraukė antakius, paskui tyliai atsiduso, tarsi apgaulingos vilties gundomas.

— Prieš kelias dienas būčiau maldavęs papasakoti daugiau. Bet dabar per vėlu. Tuoj ateis sargybinis. Turi eiti. Ir paklausyk: aš atleidžiu tave nuo ištikimybės man ir mano reikalui. Tavo darbas man baigtas. Gali smagiai pagyventi rūmuose ir ištekėti už savo vaikino. Gali būti tikra karalienės juokdare ir pamiršti mane.

Priėjau arčiau.

— Milorde, aš niekuomet negalėsiu jūsų pamiršti.

Lordas Robertas nusišypsojo.

— Ačiū už tai, ir džiaugsiuos, jeigu sukalbėsi už mane kokią maldelę mano mirties valandą. Priešingai nei daugumai mano kraštiečių, man vis vien, kokia ji bus. Svarbu, žinosiu, kad ji iš širdies, o tavo širdis mylinti.

— Gal perduoti kam nors jūsų žinutę? — karštai sušukau. — Ponui Di? Ar ledi Elžbietai?

Jis papurtė galvą.

— Daugiau jokių žinučių. Viskas baigta. Manau, netrukus susitiksiu su visais savo draugais danguje. Arba ne — priklausys nuo to, kas teisus dėl Dievo prigimties.

— Jūs negalite mirti! — desperatiškai sušukau.

— Nemanau, kad man palikta rinktis, — atsakė jis.

Negalėjau pakęsti jo kartėlio.

— Lorde Robertai, — sušnibždėjau, — negi negaliu nieko dėl jūsų padaryti? Visiškai nieko?

— Taip, — atsakė jis, — pamėgink įtikinti karalienę, kad atleistų Džeinei ir Elžbietai. Džeinei todėl, kad ji visiškai nekalta, o Elžbietai todėl, jog ta moteris turi gyventi. Tokia moteris, kaip princesė, gimė ne tam, kad mirtų jauna. Jeigu išeisiu palikęs tau tokį pavedimą ir tau pavyks jį įvykdyti, mirsiu ramus.

— O dėl jūsų? — paklausiau.

Jis vėl suėmė mane už smakro, palenkė juodą savo galvą ir švelniai pakštelėjo į lūpas.

— Man — nieko, — švelniai atsakė. — Aš jau miręs. O tas bučinys, panele Berniuk, brangi mažoji mano vasale, tas bučinys buvo paskutinis. Viso gero.

Jis nusigręžė nuo manęs ir žiūrėdamas į langą suriko: „Sargybai, kad vyras atrakintų duris. Man neliko nieko kita, tik palikti lordą Robertą tame šaltame kambaryje žvelgiantį į tamsą, laukiantį, kada pradės kalti ešafotą, kada praneš, kad budelis pasiruošęs, ir jaunojo Dadlio gyvenimo valandos jau suskaičiuotos.

Grįžau į rūmus tarsi netekusi amo, apsvaigusi, o kai keturis kartus per dieną eidavau į pamaldas, krisdavau ant kelių ir karštai melsdavau Dievo, kuris apgynė Mariją, kad išgelbėtų ir mano lordą Robertą.

Kankinamo pesimizmo nuotaika, kuri buvo mane apėmusi, karalienei nekliudė. Gyvenome ne kaip nugalėtojai nugalėtojų mieste. Tai buvo dvaras, kabantis ant neapsisprendimo siūlo, pasiligojęs nuo susirūpinimo. Kiekvieną dieną po pusryčių ir Mišių karalienė Marija, giliai subrukusi ledines rankas į movą, šalto vėjo tempiama už sijonų, eidavo prie upės. Aš žengdavau susisiautusi į savo juodąjį apsiaustą ir slėpdama veidą apykaklėje. Džiaugiausi, kad dėviu šiltas juokdario livrėjos kelnes, mėgavausi apsiausto šiluma. Nebūčiau tomis žvarbiomis dienomis rengusis moteriškai, net jeigu už tai pažadėtų visus ispanų imperijos princus.

Žinojau, kad Marija įsitempusi, todėl tylėjau. Sekiojau iš paskos, atsilikusi per du žingsnius, nes jaučiau, kad ją ramina kompanionės žingsniai, už nugaros gurgždantys per sušalusį žvirgždą. Ji tiek metų praleido viena, jai teko tiek kartų vaikštinėti vienišai, kad mėgavosi žinojimu, jog kažkas budi su ja.

Žvarbus vėjas nuo upės, nepaisant storo apsiausto ir kailinės apykaklės, kliudė ilgai vaikštinėti. Karalienė apsisuko ant kulno ir aš vos neatsitrenkiau į ją, mat sliūkinau nunarinusi galvą.

— Meldžiu atleisti, jūsų didenybe, — tariau tūpteldama ir pasitraukiau jai iš kelio.

— Gali eiti šalia manęs, — pasakė karalienė.

Priderinau koją, bet nieko nesakiau, laukdama, kol ji nutrauks tylą. Marija tylėjo, kol pasiekėme nedideles sodo duris, kurias skubiai atvėrė sargybinis. Viduje laukė tarnaitė, pasiruošusi paimti jos apsiaustą ir pasiūlyti sausų batų porą. Užsimečiau savo skraistę ant sulenktos rankos ir patrepsėjau batais, norėdama sušilti kojas.

— Eik su manim, — mestelėjo karalienė per petį ir nuėjo sraigtiniais laiptais į savo apartamentus. Supratau, kodėl ji pasirinko sodo laiptus. Jeigu būtume įėjusios pro pagrindinį pastatą, būtume radusios pilną vestibiulį, priimamąjį ir laiptinę prisigrūdusius malonės prašytojų, pusė kurių atėję melsti dėl savo sūnų ar brolių, kurių laukia mirties bausmė kartu su Tomu Vajetu. Karalienei Marijai tekdavo praeiti ašarojančių moterų minią kaskart, kai eidavo į pamaldas ar pietauti. Jos tiesė į ją maldaujančias rankas, šaukė vardu. Nepaliaudamos maldavo pasigailėti, o ji kaskart turėjo joms atsakyti. Nenuostabu, kad karalienė pasirinko vaikštynes vienumoje ir slaptus laiptelius.

Laiptai vedė į nedidelį vestibiulį, iš kurio galėjai patekti į asmeninį karalienės kambarį. Džeinę Dormer radome siuvinėjančią ant palangės kartu su pustuziniu kitų moterų, kažkuri freilina skaitė Psalmyną. Mačiau, kaip karalienė permeta akimis kambarį it griežta mokytoja paklusnią klasę ir patenkinta linkteli. Kai pagaliau atvyks Ispanijos karalius Pilypas, ras rimtą ir atsidavusį dvarą.

— Ateik, Hana, — tarė karalienė, sėsdamasi prie židinio ir mosteldama man prisėsti ant kėdės šalimais.

Žemai nusilenkiau, susiraičiau ant kėdės ir pakėliau į ją akis.

— Noriu, kad padarytum man paslaugą, — staiga ištarė Marija.

— Žinoma, jūsų didenybe, — atsakiau. Jau ketinau stotis, tikėdamasi, kad ji mane kur nors pasiųs, bet karalienė sulaikė mane už peties.

— Žinutės nunešti nereikės, — pasakė. — Aš siunčiu tave, kad kai ką dėl manęs pažiūrėtum.

— Pažiūrėčiau?

— Pažiūrėtum savo aiškiaregystės dovana, savo vidine akimi.

Dvejodama ištariau:

— Jūsų didenybe, pamėginsiu, bet pati žinote, kad negaliu jai įsakyti.

— Ne, bet dukart matei mano ateitį: kartą pasakei, jog tapsiu karaliene, o kitą kartą įspėjai, kad man plyš širdis. Noriu, kad ir dabar mane įspėtum.

— Dėl ko? — kalbėjau tyliai, kaip ir karalienė. Niekas iš esančių kambaryje nebūtų nugirdęs mūsų per židinyje pleškančius rąstigalius.

— Dėl Elžbietos, — atsiduso ji.

Valandėlę nieko nesakiau, įsmeigusi akis į raudonų žarijų urvus po storais obelų rąstais.

— Jūsų didenybe, yra išmintingesnių galvų už manąją, kurios galėtų jums patarti, — išspaudžiau. Žaižaruojančiose liepsnose kone regėjau liepsnojančius princesės plaukus, drąsios jos šypsenos atspindį.

— Niekuo nepasitikiu labiau. Nėra nė vieno, apdovanoto kaip tu.

— Ar ji atvyksta į rūmus? — paklausiau.

Marija papurtė galvą.

— Nepasirodys. Sako, kad serga. Vaduojasi mirtimi, ištinusiu pilvu ir galūnėmis. Pernelyg ligota, kad išliptų iš lovos ir būtų pergabenta. Grįžo sena jos liga, tikra liga, manyčiau. Bet negalia visuomet pasireiškia tam tikrais atvejais.

— Tikrai?

— Kai Elžbieta labai bijo, — tyliai atsakė karalienė, — ir kai būna sugauta darant nusikaltimą. Pirmą kartą taip susirgo, kai pakorė Tomą Seimurą. Dabar, manau, ji bijo būti apkaltinta sąmokslo organizavimu. Siunčiu jos apžiūrėti savo daktarus ir noriu, kad jotum kartu.

— Žinoma, — nesumojau, kaip dar galėčiau atsakyti.

— Pasėdėk su ja, paskaityk jai, pabūk jos kompanionė, kaip buvai mano. Jeigu ji pakankamai sustiprės, kad galėtų atvykti į rūmus, gali keliauti su ja ir kelionėje pakelti nuotaiką. Jeigu miršta, nuramink ją, pakviesk kunigą ir pamėgink nukreipti mintis išganymo linkme. Jai ne per vėlu prašyti Dievo atleidimo. Melskis su ja.

— Dar kas nors? — vos ne vos išspaudžiau. Karalienei teko pasilenkti į priekį, kad mane išgirstų.

— Šnipinėk ją, — atsakė ji tiesiai. — Viską, ką ji veikia, su kuo susitikinėja, visus jos eretikus ir melagius tarnus, be išimties, įsimink visus vardus, kuriuos nugirsi, draugus, kuriuos jie brangina. Rašyk man kiekvieną dieną ir pasakok, ką sužinojai. Aš privalau žinoti, ar ji kursto žmones prieš mane. Turiu gauti įrodymų.

Aš rankomis stipriai suspaudžiau kelius ir pajutau, kaip virpa mano kojos, dreba pirštai.

— Negaliu šnipinėti, — išlemenau. — Negaliu išduoti jaunos moters mirties patale.

— Kito šeimininko dabar neturi, — švelniai priminė man karalienė. — Nortumberlandas miręs, Robertas Dadlis kali Taueryje. Kas tau lieka, kaip tik pildyti mano nurodymus?

— Aš esu juokdarė, ne šnipė, — atsakiau. — Aš esu jūsų juokdarė, ne šnipė.

— Tu esi mano juokdarė ir duosi man įkvėptą savo patarimą, — įsakė ji. — O aš liepiu tau vykti pas Elžbietą, tarnauti jai, kaip tarnavai man, ir pranešinėti viską, ką matai ir girdi, bet svarbiausia, laukti, kol prabils tavo dovana. Aš manau, kad sugebėsi pažvelgti pro jos apgavystes ir pasakysi, kas dedasi jos širdyje.

— Bet jeigu ji serga ir miršta...

Griežtos raukšlės abipus karalienės lūpų sušvelnėjo.

— Jeigu ji mirs, neteksiu vienintelės savo sesers, — šaltai atsakė ji. — Būsiu pasiuntusi pas ją inkvizitorius, užuot nuvykusi pati ir priglaudusi prie savęs. Nepamiršau, kad ji buvo visai kūdikis, kai pradėjau ja rūpintis, nepamiršau, kad ji išmoko vaikščioti, įsikibusi mano pirštų. — Karalienė minutėlę nutilo, nusišypsojo prisiminusi putlias rankytes, ieškančias į ką įsikibti, bet paskui papurtė galvą, lyg norėdama nuvyti meilę, kurią jautė raudongalvei pyplei.

— Per daug neįtikima, — tarė ji. — Tomas Vajetas suimamas, jo armija pakrinka, o Elžbieta atsigula į lovą tokia ligota, kad negali man parašyti, atsakyti į mano laišką, atvykti į Londoną. Ji serga kaip tada, kai į sostą buvo patupdyta Džeinė, o aš kviečiau ją dėtis prie manęs. Elžbieta visuomet apserga, kai kyla pavojus. Ji rengė prieš mane sąmokslus, bet nepatyrė nieko, tik pralaimėjimą. Tačiau širdyje ji nepasikeitė. Aš noriu žinoti, ar mes galėtume gyventi su ja kaip karalienė ir įpėdinė, kaip seserys, ar atsitiko blogiausia — ji tapo mano priešė ir nesustos iki pat mano mirties.

Karalienė vėl įsmeigė į mane juodas akis.

— Tu man tai pasakysi, — tarė. — Nėra negarbinga įspėti mane, ar Elžbieta manęs nekenčia ir trokšta mano mirties. Gali atlydėti ją į Londoną arba likti su ja, jeigu ji tikrai pasiligojusi. Būsi mano akys ir ausys prie jos lovos, ir Viešpats tave ves.

Pasidaviau karalienės įtikinėjimui.

— Kada man iškeliauti?

— Rytoj auštant, — atsakė. — Šį vakarą gali aplankyti savo tėvą. Jeigu nori, pietų gali nepasirodyti.

Atsistojau ir linktelėjau. Ji ištiesė man ranką.

— Hana, — tyliai pašaukė.

— Taip, jūsų didenybe?

— As trokštu, kad pažvelgtum jai į širdį ir pamatytum, jog ji įstengs mane mylėti ir sugebės atsigręžti į tikrąjį tikėjimą.

— Aš irgi tikiuosi, kad tai pamatysiu, — karštai atsakiau.

Ji judino lūpas, stengdamasi suvaldyti ašaras.

— Bet jeigu Elžbieta neištikima, privalai man pasakyti, nebijodama manęs įskaudinti.

— Pasakysiu.

— Jeigu ją galima išgelbėti, mes valdysime kartu. Ji galės būti seserimi, pirmąja pavaldine, mergina, kuri paveldės mano sostą.

— Meldžiu Dievo.

— Amen, — tyliai tarė ji. — Aš jos ilgiuosi. Noriu, kad ji būtų saugi su manimi. Amen.

Nusiunčiau tėvui žinutę, kad ateisiu jo aplankyti ir atnešiu pietus. Kai pabeldžiau į duris, pamačiau, kad jis dirba iki vėlumos, nes spaustuvė uždarytoje krautuvėlėje buvo ryškiai apšviesta. Šviesa prasiskverbė ir į knygynėlį, kai jis išėjo iš spaustuvės aukštai iškėlęs žvakę.

— Hana! Mi querida!

Po akimirkos jis atstūmė skląstį, ir aš įvirtau vidun, pastačiau ant grindų pintinę su maistu, apsikabinau tėvą ir priklaupiau, kad palaimintų.

— Atnešiau pietus iš rūmų, — pasakiau.

— Čia tai bent vaišės! — sukikeno tėvas. — Valgysiu kaip pati karalienė.

— Ji prastai valgo, — atsakiau. — Lesioja. Jums reikėtų kirsti kaip patarėjui, kad augtų riebalai.

Tėvas užšovė duris man už nugaros, atsisuko ir šūktelėjo į spaustuvę:

— Danieli! Ji čia!

— Danielis pas mus? — paklausiau nervindamasi.

— Jis atėjo padėti man surinkti vienos medicinos knygos teksto, kai užsiminiau, kad grįši, liko, — linksmai atsakė tėvas.

— Jam vis negana, — atsakiau nemandagiai. Dar nepamiršau, kad išsiskyrėme nedraugiškai.

Tėvas tik šyptelėjo dėl mano irzlumo, bet nieko nepasakė, nes atsivėrė spaustuvės durys ir pasirodė Danielis purvinomis rankomis, ant juodų kelnių ryšintis išjuodintą prijuostę.

— Labas vakaras, — pasisveikinau nesišypsodama.

— Labas vakaras, — atsakė.

— Taigi! — Tėvas nekantravo pradėti ištaigingą vakarienę. Jis pristūmė tris aukštas kėdes prie prekystalio, o Danielis išėjo į kiemą nusimazgoti rankų. Išpakavau pintinę. Pyragas su žvėriena, kepalas pyrago ką tik iš krosnies, pora į musliną susuktų jautienos griežinėlių nuo iešmo, pustuzinis nedidelių keptos ėrienos gabaliukų. Du buteliai raudono vyno atkeliavo į mano pintinę iš pačios karalienės rūsio. Daržovių neatsinešiau, bet iš podėlio nukniaukiau dubenėlį pieniško punšo. Mes atidėjome desertą suvalgyti vėliau, o kitas gėrybes išdėliojome ant stalo. Tėvas atkimšo vyno, aš spintelėje po prekystaliu suradau tris taures ir porą peilių rago kriaunomis.

— Tai kokios naujienos? — paklausė tėvas, kai pradėjome vaišintis.

— Aš vykstu pas princesę Elžbietą. Sako, kad ji serga. Karalienė nori, kad būčiau princesės kompanionė.

Danielis pakėlė akis, bet nieko nepratarė.

— Kur ji? — paklausė tėvas.

— Savo namuose, Ašridže.

— Keliausi viena? — paklausė jis susirūpinęs.

— Ne. Karalienė siunčia savo gydytojus ir porą patarėjų. Manyčiau, susidarys apie dešimt vykstančiųjų.

Jis linktelėjo.

— Džiaugiuosi. Keliai atrodo nesaugūs. Daug maištininkų paspruko ir dabar grįžta namo įpykę, ginkluoti.

— Mane gerai saugos, — tariau, gnaibydama žlėgtainį. Pakėlusi akis pamačiau, kad Danielis mane stebi, todėl praradusi apetitą padėjau maistą į šoną.

— Kada sugrįši? — tyliai pasiteiravo Danielis.

— Kada princesė Elžbieta galės keliauti, — atsakiau.

— Ar girdėjai ką nors iš lordo Roberto? — parūpo mano tėvui.

— As jam nebetarnauju, — atsakiau ryžtingai, nepakeldama akių nuo stalo. Nenorėjau, kad jie pastebėtų mano skausmą. — Jis ruošiasi mirti.

— Taip, ilgai laukti nereikės, — tarstelėjo tėvas. — Ar karalienė jau pasirašė orderį nukirsdinti jo brolį ir ledi Džeinę?

— Dar ne, — atsakiau. — Bet gali pasirašyti bet kurią dieną.

Tėvas linktelėjo.

— Neramūs laikai, — tarė. — Ir kas galėjo pamanyti, kad karalienė sukels ant kojų visą miestą ir sutriuškins maištininkus?

Papurčiau gaivą.

— Ji mokės suvaldyti šią šalį, — tęsė tėvas. — Kol valdys žmonių širdis kaip dabar, ji liks karalienė. Galbūt taps netgi puiki karalienė.

— Ar girdėjote ką nors iš Džono Di? — paklausiau.

— Jis keliauja, — atsakė tėvas. — Perka rankraščius urmu ir siunčia man, kad saugočiau. Gerai, kad laikosi kuo toliau nuo Londono, nes jo pavardė iškilo viešumon. Dauguma maištininkų anksčiau su juo bičiuliavosi.

— Jie visi sukiojosi rūmuose, — paprieštaravau. — Jie visus pažinojo. Pati karalienė Marija bičiuliavosi su Edvardu Kortenė. Vienu metu kalbėta, kad ji už jo ištekės.

— Girdėjau, tai jis įvardijo likusius? — paklausė Danielis.

Linktelėjau.

— Nei geras pavaldinys, nei draugas, — pareiškė mano sužadėtinis.

— Vyras, atsidūręs prieš mums neįsivaizduojamas pagundas, — atšoviau. Ir prisiminiau Edvardą Kortenė, kokį pažinojau: suglebusių lūpų ir paraudusio veido jaunuolį, apsimetinėjantį vyru. Netgi ne mielą jaunuolį. Pagyrūną, trokštantį iššokti aukščiau per meilikavimus karalienei Marijai, ledi Elžbietai ar kuriai kitai, kad tik padėtų jam iškilti.

— Atleisk, — tariau sužadėtiniui. — Tu teisus. Jis nėra nei geras pavaldinys, nei geras draugas, o ir vaikinas nekoks.

Danielio šypsena sušildė jo veidą, sušildė ir mane. Paėmiau duonos gabalėlį ir pajutau, kaip man palengvėjo.

— Kaip tavo mama? — mandagiai pasiteiravau.

— Sirguliavo, kai buvo taip šalta ir šlapia, bet jau pasitaisė.

— O sesutės?

— Gerai. Kai grįši iš Ašridžo, norėsiu pakviesti į namus su jomis susipažinti.

Linktelėjau. Negalėjau įsivaizduoti, kad susitiksiu su Danielio seserimis.

— Greitai ateis laikas, kai visi gyvensime kartu, — pridūrė jis. — Bus geriau, jeigu susipažinsite dabar ir priprasite vienos prie kitų.

Nieko neatsakiau. Anąkart išsiskyrėme tikrai ne kaip sužadėtiniai, tačiau Danielis akivaizdžiai troško pamiršti tą mūsų ginčą kaip ir ankstesniuosius. Vadinasi, mūsų pasižadėjimas nesulaužytas. Aš jam nusišypsojau. Nepajėgiau įsivaizduoti, kad gyvensiu jo namuose, kur anyta kaip įpratusi viskam diriguos, o jo seserys purpsės aplinkui jį tarsi apie išlepintą vaiką — sūnų.

— Kaip manai, joms patiks mano kelnės? — paklausiau provokuodama.

Pastebėjau, kad jis išraudo.

— Ne, vargu, — burbtelėjo jis. Po to atsilošė ir nugėrė vyno. O tada pažvelgė į mano tėvą.

— Einu pabaigsiu tą puslapį, — tarė. Ir pakilęs nuo kėdės siektelėjo prijuostės.

— Ar vėliau atnešti punšo? — paklausiau.

Jis pažvelgė į mane griežtomis juodomis akimis.

— Ne, — atsakė. — Nemėgstu to, kas saldžiai rūgštu.

Vilis Somersas sukiojosi arklidžių kieme, kol buvo balnojami žirgai mūsų kelionei, ir skaldė vyrams anekdotus.

— Vili, jūs vyksite su mumis? — paklausiau nudžiugusi.

Juokdarys papurtė galvą.

— Tik jau ne aš! Man per šalta! Manau, ir tau ten nėra kas veikti, Hana Gryn.

Padariau grimasą.

— Karalienė manęs paprašė. Prašė pažvelgti į Elžbietos širdį.

— Į širdį? — juokaudamas pakartojo Vilis. — Pirma ją rask!

— Kas man belieka? — paklausiau.

— Nieko, tik paklusti.

— Tai ką man dabar daryti?

— Tą patį.

Prislinkau arčiau.

— Vili, jūs tikrai manote, kad ji kėsinosi nuversti karalienę ir užimti sostą?

Vilis nusišypsojo pavargusia šypsena.

— Kvaile, nėra jokios abejonės. Tikra kvailė, kad dar klausi.

— Tuomet jeigu pasakysiu, kad princesė vaidina ligą, jei pranešiu, kad ji melagė, pasirašysiu jos mirties nuosprendį.

Juokdarys linktelėjo.

— Vili, negaliu taip pasielgti su tokia moterimi, kaip ta princesė. Tai tarsi nušauti vieversį.

— Tuomet nepataikyk, — pasiūlė jis.

— Pameluoti karalienei ir pasakyti, kad princesė nekalta?

— Juk turi aiškiaregystės dovaną, tiesa? — paklausė jis.

— Kaip norėčiau neturėti...

— Pats metas pradėti lavinti aklumo dovaną. Jeigu neturėsi jokios nuomonės, iš tavęs jos niekas nesitikės. Esi nekalta kvailė, stenkis būti labiau nekalta negu kvailė.

Linktelėjau pralinksmėjusi. Vienas vyras atvedė iš gardo mano arklį, Vilis sunėrė pirštus užkelti mane į balną.

— Strykt į viršų, — tarė jis, — vis aukščiau ir aukščiau. Juokdarė ir naujoji patarėja. Karalienė tikrai vieniša, jeigu kreipiasi į juokdarę patarimo.

Mums prireikė trijų dienų sukarti trisdešimt mylių iki Aštridžo. Keliavome sunkiai, nuleidę galvas per šlapdribą, sužvarbę. Patarėjai, kuriems vadovavo pačios ledi Elžbietos pusbrolis, lordas Viljamas Hovardas, bijojo susitikti kelyje maištininkus, todėl teko derintis prie žygiuojančių sargybinių tempo, o vėjas telžė kelią, kuris buvo ne kas kita, tik gilios provėžos gruode. Pro tamsius debesis dirsčiojo išblyškusi žiemos saulė.

Tikslą pasiekėme prieš vidurdienį ir apsidžiaugėme pamatę iš aukštų kaminų besivejančius dūmus. Subildėjome į kiemą, bet jokie tarnai mūsų nepasitiko, taip pat neradome arklininkų, kuriems galėtume patikėti savo žirgus. Ledi Elžbieta turėjo mažai tarnų, vieną žirgininką ir pustuzinį berniokų, bet nė vienas nebuvo pasiruošęs sutikti tokią svitą. Palikome kareivius įsitaisyti pačius kaip sugeba, o patys nužygiavome prie pagrindinių namo durų.

Princesės pusbrolis pabeldė į duris, patampė rankeną. Jos buvo užšautos iš vidaus. Atsitraukęs Hovardas susirado sargybinių kapitoną. Tą akimirką supratau, kad jis yra gavęs visiškai kitokius nei aš nurodymus. Aš buvau siųsta pažvelgti į princesės širdį, sugrąžinti jai sesers meilę. Hovardas atvyko čia nugabenti Elžbietos į Londoną, gyvos ar mirusios.

— Pabelsk dar kartą, — burbtelėjo jis. — Ir laužk.

Pabeldus darsyk durys iškart atsilapojo. Pasirodė du vangūs tarnai, kurie nelinksmai nužvelgė atvykusius didžiūnus, gydytojus kailiu apkraštuotais apsiaustais ir už jų stovinčius ginkluotus vyrus.

Mes įžengėme į didžiąją menę kaip priešai, nelaukę kvietimo. Name buvo tylu, grindys storai nuklotos žolėmis, kad slopintų tarnų žingsnius, oras smarkiai kvepėjo mėta. Menės gale radome stovinčią rūsčią moterį, geriausią Elžbietos tarnaitę ir globėją ponią Keitę Ešli, po didingomis krūtimis sugniaužusią rankas, užsivožusią plaukus slepiantį įspūdingą gobtuvą. Ji dėbčiojo į karališką svitą tarsi į piratų šutvę.

Patarėjai ir gydytojai įteikė savo rekomendacinius laiškus, guvernantė paėmė juos net neužmetusi akies.

— Perduosiu miledi, kad atvykote, bet ji yra pernelyg ligota, kad ką nors priimtų, — atšovė. — Pasirūpinsiu, kad patiektų pietus, kiek leidžia mūsų išgalės, bet kambarių tokiai didelei kompanijai apgyvendinti neturime.

— Mes apsistosime Hilham Hole, ponia Ešli, — nuramino seras Tomas Kornvelis.

Ji kilstelėjo antakį, lyg sakydama, kad kito pasirinkimo jis neturi, ir pasuko prie durų menės gale. Aš nukurnėjau įkandin jos. Ji iškart mane užsipuolė.

— O tu kur susiruošei?

Pakėliau į ją nekaltą veidą.

— Su jumis, ponia Ešli. Pas ledi Elžbietą.

— Ji nenori nieko matyti, — pareiškė moteris. — Ji labai serga.

— Tuomet leiskite man pasimelsti prie jos lovos, — tyliai paprašiau.

— Jeigu ji taip serga, — tarė kažkuris iš menės, — jai pravers šitos juokdarės maldos. Šis vaikas mato angelus.

Keitei Ešli liko tik linktelėti, kad patvirtintų savo žodžius, ir leisti man sekti paskui ją pro duris į Elžbietos miegamąjį.

Ant durų kabojo sunkios damasto užuolaidos, kad slopintų triukšmą iš priimamojo. Tokiomis pat užuolaidomis buvo užtrauktas langas, neleidžiantis prasiskverbti į kambarį nei orui, nei saulei. Kambarys buvo užlietas mirgančios žvakių šviesos. Princesė baltutėliu veidu gulėjo raudonų it kraujas plaukų klane.

Iškart supratau, kad ji tikrai serga. Jos pilvas buvo ištinęs tarsi nėščiosios, ir ne tik pilvas — rankos ant siuvinėto užtiesalo buvo išburkusios, pirštai stori ir išpampę tarsi kokios senės, o ne dvidešimtmetės merginos. Net dailus jos veidas ir kaklas atrodė sutinę.

— Kas jai? — paklausiau.

— Vandenligė, — atsakė ponia Ešli. — Dar niekad nebuvo taip prastai. Jai reikia ramybės ir poilsio.

— Miledi, — atsidusau.

Elžbieta kilstelėjo galvą ir pažvelgė į mane pro sutinusius vokus.

— Kas čia?

— Karalienės juokdarė, — atsakiau, — Hana.

Princesė užsimerkė.

— Žinutė? — vos girdimai paklausė.

— Ne, — skubiai atsakiau. — Atvykau siųsta karalienės Marijos. Ji atsiuntė mane, kad palaikyčiau jums draugiją.

— Ačiū, — sušnibždėjo princesė. — Gali perduoti karalienei, kad aš tikrai sergu ir noriu būti viena.

— Ji atsiuntė gydytojus, kad jums padėtų, — pridūriau. — Jie laukia, kada galės jus apžiūrėti.

— As pernelyg ligota, kad keliaučiau, — pirmą kartą Elžbieta prakalbo garsiai.

Prikandau lūpą, kad nenusišypsočiau. Ji išties serga — niekas negalėtų suvaidinti savo krumplių tinimo, kad išvengtų kaltinimo išdavyste, — bet ji loš savo liga kaip koziriu.

— Jums palydėti karalienė atsiuntė savo patarėjus, — įspėjau.

— Ką?

— Jūsų pusbrolį, lordą Viljamą Hovardą, ir kelis kitus.

Mačiau, kaip sutinusios jos lūpos kreivai šypteli.

— Ji nusiteikusi prieš mane labai ryžtingai, jeigu siunčia manęs suimti giminaičius, — pastebėjo Elžbieta.

— Gal aš galėčiau praskaidrinti ligos vienatvę? — pasiūliau.

Princesė nusisuko.

— Aš pernelyg pavargusi, — atsakė. — Ateik, kai man bus geriau.

Pakilau nuo kelių lovūgalyje ir atsitraukiau. Keitė Ešli mostelėjo galva į duris, liepdama man išeiti.

— Ir gali perduoti tiems, kurie atvyko išsigabenti princesės, kad ji visai prie mirties! — drėbė guvernantė. — Nepagąsdinsite jos kartuvėmis, ji pati traukiasi iš šio pasaulio! — Moteris užsikūkčiojo, ir aš supratau, kad ji įsitempusi kaip liutnios styga dėl savosios princesės gyvybės.

— Niekas jos negąsdina, — atsakiau.

Moteris netikėdama purkštelėjo.

— Juk jie atvyko ją išsivežti, taip?

— Taip, — nenoriai pripažinau, — bet arešto orderio jie neturi, Elžbieta nėra suimama.

— Tada ji niekur nevyks, — piktai pareiškė ponia Ešli.

— Perduosiu patarėjams, kad Elžbieta per silpna keliauti, — tariau. — Bet gydytojai vis tiek norės ją apžiūrėti, kad ir ką sakyčiau.

Moteris dar kartą purkštelėjo ir priėjo prie lovos pataisyti apkloto. Lenkdamasi ir eidama iš kambario dar spėjau pastebėti žvitrų princesės žvilgsnį iš po sutinusių vokų.

Taigi mes laukėme. Dieve švenčiausias, kaip mes laukėme. Elžbieta buvo gaišaties karalienė. Kai gydytojai pareiškė, kad jos būklė pakankamai stabili keliauti, ji negalėjo išsirinkti, kokias sukneles vežtis, vėliau tarnaitės iki sutemstant nespėjo jų supakuoti. Tuomet vėl teko viską iškraustyti, nes likome dar vieną dieną. Vėliau Elžbieta pasijuto tokia išsekusi, kad visą dieną nenorėjo nieko matyti, ir smagus Elžbietos laukimo suktinis prasidėjo iš naujo.

Vieną tokį rytą, kai didžiulės skrynios jau buvo rūpestingai sukrautos į vežimus, nuėjau pas ledi Elžbietą paklausti, ar negalėčiau jai kuo nors padėti. Ji gulėjo ant kušetės tarsi visiškai išsekusi.

— Viskas sukrauta, — pasakė ji, — o aš jaučiuosi tokia pavargusi, jog nežinau, kaip rasti jėgų pradėti kelionę.

Patinimas atslūgo, bet akivaizdu, kad dar nebuvo pasveikusi. Būtų atrodžiusi geriau, jeigu nebūtų balinusi skruostų ryžių pudra ir, prisiekiu, patamsinusi šešėlių paakiuose. Ji atrodė kaip ligonė, atliekanti ligotos moters vaidmenį.

— Karalienė nori, kad atvyktumėte į Londoną, — įspėjau. — Jos neštuvai atsiųsti dar vakar, galite keliauti gulėdama, jeigu pageidaujate.

Elžbieta prikando lūpą.

— Ar ji apkaltins mane, kai nuvyksime? Ar žinai ką nors? — vos girdimai pratarė ji. — Aš visiškai nekalta dėl sąmokslo prieš ją, bet atsiras ne vienas melagis ir liežuvautojas, kuris mane apšmeiš.

— Marija myli jus, — patikinau. — Manau, netgi dabar priimtų atgal į savo širdį ir sutiktų palankiai, jeigu priimtumėte jos tikėjimą.

Elžbieta metė į mane tą tiesų, nuoširdų Tiudorų žvilgsnį, kaip mokėjo jos tėvas, kaip žiūrėjo jos sesuo.

— Ar tu kalbi tiesą? — paklausė. — Esi šventoji kvailė ar gudruolė, Hana Gryn?

— Nei viena, nei kita, — atsakiau, neišsisukinėdama nuo jos žvilgsnio. — Robertas Dadlis įsiūlė mane juokdare nepaisydamas mano norų. Niekuomet netroškau būti juokdare. Turiu aiškiaregystės dovaną, kuri pasireiškia nevalingai ir kartais atskleidžia man dalykus, kurių net nepajėgiu suvokti. Bet dažniausiai iš viso nieko neregiu.

— Tu matei angelą už Roberto Dadlio, — priminė ji.

Šyptelėjau.

— Mačiau.

— Kaip jis atrodė?

Sukikenau neįstengdama susivaldyti.

— Ledi Elžbieta, aš taip susidomėjau lordu Robertu, kad angelo beveik nepastebėjau.

Princesė atsisėdo pamiršusi ligonės pozą ir nusijuokė su manimi.

— Jis labai... jis toks... jis tikrai toks vyras, kuris atkreipia akį.

— O kad ten buvo angelas, aš supratau tik vėliau, — pridūriau norėdama atsiprašyti. — Tuo metu buvau nustėrusi dėl jų trijų: pono Di, lordo Roberto ir to trečiojo.

— Ir tavo reginiai išsipildo? — karštai paklausė princesė. — Juk spėjai ateitį ponui Di, tiesa?

Mane apėmė pažįstamas po kojomis atsiveriančios bedugnės pojūtis.

— Kas taip sako? — atsargiai paklausiau.

Princesė nusišypsojo man, žybtelėjo mažais baltais dantukais kaip laputė.

— Nesvarbu, ką žinau. Aš klausiau, ką žinai tu.

— Kai kurie dalykai, kuriuos regėjau, išsipildė, — atsakiau gana sąžiningai. — Bet kartais negaliu nuspėti dalykų, kuriuos noriu žinoti, svarbiausių dalykų pasaulyje. Tada ši dovana bevertė. Jeigu ji būtų įspėjusi mane... nors vieną kartą...

— Dėl ko? — paklausė ji.

— Dėl mamos mirties, — atsakiau. Ir norėjau susigrąžinti žodžius, vos tik jie išsprūdo. Visai nenorėjau atskleisti savo praeities šitai gudragalvei princesei.

Pažvelgiau į ją, bet pamačiau tik nuoširdžiai užjaučiantį veidą.

— Aš nežinojau, — švelniai tarė ji. — Ar ji mirė Ispanijoje? Juk tu iš Ispanijos, tiesa?

— Ispanijoje, — atsakiau, — nuo maro. — Skausmo dieglys pervėrė man pilvą, kaip būna visuomet meluojant dėl mamos, bet aš nedrįsau galvoti apie inkvizicijos laužų liepsnas stebint šiai merginai. Atrodė, kad ji pastebės ugnies atšvaitus mano akyse.

— Man labai gaila, — tarė ji tyliai. — Sunku jaunai moteriai augti be mamos.

Supratau, kad tą akimirką ji galvoja apie save ir apie savo mamą, kuri mirė ant ešafoto apšaukta ragana, paleistuve ir kekše. Bet tą mintį Elžbieta greitai nuvijo.

— O kas privertė tave persikraustyti į Angliją?

— Mes turime čia giminių. Ir tėvas surado man jaunikį. Norėjome pradėti gyvenimą iš naujo.

Princesė šyptelėjo pažvelgusi į mano kelnes.

— Ar tavo sužadėtinis žino, kad gaus pusiau merginą, pusiau vaikiną?

Purkštelėjau.

— Jam nepatinka, kad aš dirbu rūmuose, jam nepatinka mano livrėja ir kelnės taip pat.

— O tau jis ar patinka?

— Kaip pusbrolis — galbūt. Bet ne taip, kaip sutuoktinis.

— Ar gali rinktis?

— Nelabai, — burbtelėjau.

Ji linktelėjo.

— Visoms moterims tas pat, — pasakė tarsi priekaištaudama. — Vieninteliai, kas renkasi savo gyvenimą, yra tie, kurie vilki kelnes. Gerai darai, kad jas vilki.

— Netrukus teks padėti jas į šalį, — atsakiau. — Man buvo leista apsimauti jas, kai buvau dar vaikas, bet aš... — spėjau laiku susitvardyti. Nenorėjau jai atsiverti. Ši princesė, Tiudor, turėjo dovaną priversti žmones išsipasakoti.

— Būdama tavo amžiaus maniau, kad niekuomet nesužinosiu, kaip turi elgtis jauna moteris, — tarė ji, atkartodama mano mintį. — Aš troškau tapti mokslininke, žinojau, kaip to pasiekti. Turėjau nuostabų mokytoją, jis išmokė mane lotynų ir graikų kalbų, neminint jau visų kitų, kuriomis šnekama. Aš taip norėjau įtikti savo tėvui, vyliausi, kad jis didžiuosis manimi, jeigu protu nenusileisiu Edvardui. Rašydavau jam graikiškai — gali įsivaizduoti? Labiau už viską pasaulyje bijojau būti ištekinta ir išsiųsta iš Anglijos. Labiausiai troškau tapti puikia išsilavinusia dama ir gauti leidimą likti rūmuose. Kai tėvas mirė, tikėjausi likti rūmuose kaip mylima brolio sesuo, jo vaikų teta, ir kartu su juo pabaigti tėvo pradėtą darbą.

Princesė papurtė galvą.

— Iš tiesų, nenorėčiau tavo aiškiaregystės dovanos, — pasakė ji. — Jeigu būčiau žinojusi, kad viskas baigsis šitaip, kad atsidursiu savo sesers nemalonės šešėlyje, kad mirs mylimas broliukas, o tėvo nurodymai bus paminti...

Elžbieta nutilo ir pasisuko į mane ašarų pritvinkusiomis juodomis akimis. Ji ištiesė man delną, kuris, mačiau, šiek tiek dreba.

— Ar gali perskaityti mano ateitį? — paklausė. — Ar Marija sutiks mane kaip seserį ir supras, jog nieko bloga nepadariau? Ar perduosi jai, kad širdyje esu tyra?

— Jeigu galės, ji taip padarys. — Paėmiau princesės ranką, bet nenuleidau akių nuo išblyškusio veido, kuris taip staiga išbalo. Elžbieta vėl atsigulė ant nuostabiai siuvinėtų pagalvių. — Patikėkite, princese, karalienė nori būti jūsų draugė. Aš tai žinau. Ji labai apsidžiaugs išgirdusi, kad esate nekalta.

Elžbieta ištraukė savo ranką.

— Net jeigu Vatikanas paskelbtų mane šventąja, Marija nebūtų laiminga, — pareiškė. — Ir aš tau paaiškinsiu, kodėl. Ne todėl, kad nebūnu rūmuose, netgi ne dėl mano abejonių dėl jos tikėjimo. Tai pagieža tarp dviejų seserų. Ji man niekuomet neatleis to, kaip buvo pasielgta su jos motina ir ja. Ji niekuomet man neatleis, kad buvau tėvo numylėtinė ir visų rūmų mažylė. Ji neatleis man, kad buvau mylimiausia dukra. Aš prisimenu ją jauną, sėdinčią mano lovelės gale ir žiūrinčią į mane taip, lyg dainuodama lopšinę norėtų užspausti pagalve man veidą. Meilė ir neapykanta, viskas joje sumišę. Ir mažiausiai ji nori jaunesnės sesers rūmuose, kuri gali ją nustelbti.

Nieko neatsakiau. Labai blaivus įvertinimas.

— Jaunesnės sesers, kuri yra už ją gražesnė, — pridūrė Elžbieta. — Jaunėlės, kuri yra iš akies lupta Tiudor, o ne maišyta ispanė.

Nusisukau.

— Atsargiau, princese.

Elžbieta pasiutėliškai nusikvatojo.

— Ji atsiuntė pažvelgti man į širdį, tiesa? Ji labai tiki, kad Dievas dirba jos naudai šiame gyvenime, praneša jai, kaip turi būti. Tik man regis, kad tas jos Dievas neskuba teikti jai džiaugsmo. Be galo ilgas sosto laukimas baigėsi maištinga karalyste. O dabar vestuvės, į kurias neskuba pats jaunikis, pasirinkęs verčiau palūkėti namuose su savo meiluže. Kokią ateitį matai jai, kvaile?

Papurčiau galvą.

— Nieko, jūsų didenybe. Negaliu pasižiūrėti pagal pageidavimą. Beje, bijau žiūrėti.

— Ponas Di tiki, kad būtum gera aiškiaregė, galinti padėti jam atskleisti dangaus paslaptis.

Nusigręžiau išsigandusi, kad mano veide gali išryškėti gyvas tamsaus veidrodžio prisiminimas ir iš lūpų byrantys žodžiai apie dvi karalienes, kurios valdys Angliją. Vaikas ne vaikas, karalius ne karalius, visų pamiršta nekalta karalienė mergelė ir karalienė ne mergelė. Nežinojau, ką tai reiškia.

— Aš nesikalbėjau su ponu Di daugelį mėnesių, — tariau atsargiai. — Aš jo beveik nepažįstu.

— Kartą prašnekai neprašyta, minėjai jį ir kitus, — vos girdimai ištarė Elžbieta.

Nė sekundę nesusvyravusi atsakiau:

— Ne, ponia. Jei pamenate, lūžo jūsų bato kulniukas, ir aš palydėjau jus į kambarį.

Elžbieta prisimerkusi nusišypsojo.

— Vadinasi, tu visai ne kvailė, Hana.

— Atskiriu pelus nuo grūdų, — burbtelėjau.

Abi nutilome. Paskui ji nuleido kojas ant žemės.

— Padėk man atsikelti, — paprašė.

Paėmiau ją už parankės, princesė atsirėmė į mane visu svoriu. Atsistojusi ji neapsimetinėdama susverdėjo. Elžbieta tikrai buvo ligonė: jaučiau, kaip ji dreba, ir supratau, kad ji serga iš baimės. Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į ledo ašarų prikibusį sodą.

— Nedrįstu grįžti į Londoną, — suaimanavo ji. — Padėk man, Hana. Nerandu drąsos. Ar girdėjai ką nors iš lordo Roberto? Ar tikrai neturi man jokios žinios nuo Džono Di? Nuo kitų? Negi man niekas nepadės?

— Ledi Elžbieta, prisiekiu jums, viskas baigta. Nėra nė vieno, kuris galėtų jus išgelbėti, jokia jėga negali pasipriešinti jūsų seseriai. Jau kelis mėnesius nesutikau Džono Di, o lordą Robertą paskutinį kartą mačiau Taueryje, laukiantį mirties bausmės. Jis nesitiki ilgai gyventi. Jis atleido mane iš savo tarnų, — mano balsas virptelėjo. Įtraukiau oro, kad nusiraminčiau. — Paskutiniai jo žodžiai buvo prašymas užtarti ledi Džeinę.

Nepridūriau, kad jis prašė užtarti ir ją. Maniau, kad Elžbietai nereikia priminti, jog yra taip pat arti budelio trinkos, kaip ir jos pusseserė.

Elžbieta užsimerkė ir atsirėmė į medinę langinę.

— Ar prašei dėl Džeinės? Ar jai bus atleista?

— Karalienė visuomet gailestinga, — atsakiau.

Princesė žiūrėjo į mane pro ašaras.

— Aš labai to tikiuosi, — niūriai ištarė. — O kaip dėl manęs?

Kitą dieną ji nebegalėjo ilgiau spyriotis. Vežimai su jos skryniomis, baldais ir patalais linguodami iškeliavo didžiuoju Šiaurės keliu. Pačios karalienės neštuvai su pagalvėlėmis ir šilčiausios vilnos kilimais stovėjo prie durų, trypė keturi balti pakinkyti mulai, varovas laukė ženklo. Ant slenksčio Elžbieta susverdėjo ir atrodė bealpstanti, bet daktarai sušoko iš visų pusių ir pusiau įkėlę, pusiau įvilkę ją į neštuvus apkamšė. Princesė dejavo tarsi iš skausmo, bet man atrodė, kad ją dusina baimė. Ji paklaiko iš siaubo. Jai atrodė, kad vyksta stoti prieš teismą kaip išdavikė, keliauja į savo mirtį.

Tada prasidėjo ilga kelionė. Kiekvieną kartą sustojus princesė vilkino laiką maldaudama leisti ilgiau pailsėti, skundėsi kratymu, nesugebėdavo pastatyti kojos ant žemės, kad išliptų iš neštuvų, o vėliau vėl neįstengdavo į juos įlipti. Jos veidas, vienintelė nuo žvarbaus vėjo nepridengta vieta, paraudo nuo šalčio ir dar labiau sutino. Oras, ir taip netikęs keliauti, juolab nepadėjo ligonei, bet karalienės patarėjai nesutiko laukti. Tas ryžtas, su kuriuo jie vertė tęsti kelionę, ypač pačios Elžbietos pusbrolio, akivaizdžiai, tarsi orderis, parodė princesei, jog jos laukia mirtis.

Niekas nebūtų drįsęs šitaip elgtis su sosto įpėdine, busimąja karaliene, kaip jie drįso. Niekas nebūtų vertęs kitos Anglijos karalienės lipti į neštuvus tamsų rytmetį ir kratytis duobėtu gruodu dar neprabrėškus. Tie, kas šitaip elgėsi su Elžbieta, turėjo gerai žinoti, jog ji niekuomet netaps karaliene.

Ėjo trečia, atrodė, nesibaigiančios kelionės diena. Princesė keldavosi vis vėliau, skųsdamasi sąnarių skausmu, tik vidurdienį sugebėdama įsiropšti į neštuvus. Kad ir kur sustotume pakeliui papietauti, ji ilgai gaišdavo prie stalo, kad tik nereikėtų vėl sėstis į neštuvus. Kai pasiekėme namus, kuriuose tąnakt turėjome apsistoti, patarėjai iš susierzinimo keikė arklius ir nužirgliojo į savo kambarius, pakeliui spardydami kvapnias žoles.

— Ko jūs siekiate šitaip gaišdama, princese? — paklausiau jos vieną rytą, kai lordas Hovardas nusiuntė mane į jos miegamąjį dešimtą kartą paklausti, kada ji bus pasirengusi keliauti. — Karalienė tikrai neatsileis, jeigu versite ją laukti.

Ji stovėjo kaip stabas, kol viena dama iš lėto vyniojo šaliką jai apie kaklą.

— Išlošiu dar vieną dieną, — atsakė ji.

— Kokiu tikslu?

Ji šyptelėjo man, nors akys buvo pajuodusios iš baimės.

— Ach, Hana, niekad taip netroškai gyventi, jeigu nežinai, kad kita diena yra pats brangiausias dalykas. Dabar padaryčiau bet ką, kad tik išloščiau dar vieną dieną, rytoj bus tas pat. Kiekviena diena, skirianti mane nuo Londono, reiškia, kad esu gyva. Kiekvienas rytas, kai pabundu, kiekvienas vakaras, kai užmiegu, — tai mano pergalė.

Ketvirtąją dieną kelyje mus pasitiko žygūnas su laišku lordui Viljamui Hovardui. Jis perskaitė jį ir staiga paniuręs užsikišo už švarkelio. Elžbieta palaukė, kol jis nusisuks, ir sutinusiu pirštu pamojo man prisiartinti. Paraginau savo žirgą prie neštuvų.

— Kažin ką atiduočiau, kad tik sužinočiau, kas tame laiške, — tarė ji. — Eik ir atidžiai klausykis. Gal tavęs nepastebės.

Proga pasitaikė, kai sustojome pasistiprinti. Lordas Hovardas su kitais patarėjais žiūrėjo, kaip į arklidę veda jų arklius. Mačiau, kaip jis išsitraukia iš užančio žinutę ir priklaupiau prie jo pasitaisyti jojimo batą.

— Ledi Džeinė negyva, — pranešė jis atvirai. — Nukirsdinta prieš dvi dienas. Gilfordas Dadlis — pirma jos.

— O Robertas? — garsiai, kad girdėtųsi per patarėjų komentarus, skubiai paklausiau pakėlusi galvą. — Robertas Dadlis?

Juokdarei daug kas atleidžiama. Jis linktelėjo.

— Apie jį žinių neturiu, — atsakė, — bet esu linkęs manyti, jog buvo nužudytas kartu su broliu.

Pasaulis sutavaravo aplink mane, pajutau, kad tuoj nualpsiu. Šleptelėjau ant šalto laiptelio ir susiėmiau rankomis už galvos.

— Lordas Robertas, — sumurmėjau savo keliams, — milordas.

Negalėjau įsivaizduoti, kad jis negyvas, kad tas juodaakis vijurkas išėjo visiems laikams. Buvo neįmanoma patikėti, kad budelis nukirto jam galvą kaip eiliniam išdavikui, kad juodos akys, miela šypsena ir lengvabūdiškas žavesys neišgelbėjo jo nuo trinkos. Kas drįstų nužudyti gražuolį Robertą? Kas galėtų pasirašyti tokį nuosprendį, koks budelis pajėgtų jį įvykdyti? Juo labiau neįtikima, nes regėjau jam palankią ateitį. Girdėjau žodžius, beriamus savo lūpų, užuodžiau degančią žvakę, stebėjau mirgančią žvakės liepsnelę veidrodžiuose, kurie metė atspindį į pono Di tamsą. Tada sužinojau, kad jis bus karalienės mylimasis ir mirs savo lovoje. Man buvo tai atskleista, man buvo taip pasakyta. Jeigu mano Robertas negyvas, tai ne tik didžioji mano gyvenimo meilė mirė, bet gavau skaudžiausią pamoką, jog mano aiškiaregystės dovana gali būti tik iliuzija ir apgaulė. Viskas baigta vienu kirvio švystelėjimu.

Šiaip ne taip pakilau ir atsirėmiau į akmenų sieną.

— Gal tu sergi, juokdare? — paklausė vyras iš lordo Hovardo palydos. Jo prakilnybė metė į mane abejingą žvilgsnį. Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.

— Ar galiu papasakoti ledi Elžbietai apie ledi Džeinę? — paklausiau jo. — Ji norės tai išgirsti.

— Gali pasakoti, — atsakė lordas Viljamas. — Numanau, kad ji norės išgirsti. Netrukus apie tai visi sužinos. Džeinė ir Dadliai mirė ant ešafoto priešais šimtus liudininkų. Tai viešas reikalas.

— Kuo apkaltinti? — paklausiau gerai žinodama atsakymą.

— Išdavyste, — atšovė jis. — Gali jai perduoti ir tai. Išdavyste. Ir siekiu užimti sostą.

Netarę daugiau nė žodžio visi atsigręžė į neštuvus, kur ištiesusi ranką poniai Ešli, kita įsitvėrusi į dureles, laukan sunkiai ropštėsi ledi Elžbieta.

— Mirtis išdavikams, — tarė jos pusbrolis, stebėdamas išbalusią giminaitę, kuri bičiuliavosi su visais, dabar siūbuojančiais kartuvėse. — Mirtis išdavikams.

— Amen, — ištarė balsas iš būrio galo.

Man teko palaukti, kol princesė papietaus, kad galėčiau prieiti prie jos. Ji merkė pirštus į dubenį su vandeniu, kurį laikė sargybinis, ir tiesė juos pažui nušluostyti.

— Laiškas? — paklausė ji nepasukdama galvos.

— Tai bus viešai paskelbta po dienos, — atsakiau. — Apgailestaudama turiu jums pranešti, ledi Elžbieta, kad jūsų pusseserė ledi Džeinė ir jos vyras buvo nukirsdinti... Lordas Robertas Dadlis taip pat.

Rankos, kurias ji laikė atkišusi pažui, net nevirptelėjo, tik akys patamsėjo.

— Vadinasi, ji tai padarė, — tyliai tarstelėjo Elžbieta. — Karalienė rado drąsos nužudyti savo giminaitę, savo pusseserę, merginą, kurią pažinojo nuo vaikystės. — Elžbieta žvelgė į mane, ramiai laikydama rankas pažui, šluostančiam jos pirštus rankšluosčiu su monograma. — Karalienė suvokė kirvio galią. Dabar niekas negalės ramiai miegoti. Ačiū Dievui, aš niekuo neprasikaltau.

Linktelėjau beveik neišgirdusi jos žodžių. Galvojau apie lordą Robertą, einantį pasitikti mirties aukštai iškelta juodaplauke galva.

Elžbieta atitraukė rankas nuo rankšluosčio, nusisuko nuo stalo.

— Jaučiuosi labai pavargusi, — pasakė ji savo pusbroliui, — pernelyg pavargusi, kad šiandien toliau keliaučiau. Turiu pailsėti.

— Ledi Elžbieta, mes privalome keliauti, — atsakė jis.

Ji papurtė galvą nesutikdama.

— Aš negaliu, — tarė. — Dabar pailsėsiu, išvyksime rytoj anksti ryte.

— Gerai, jeigu anksti, — nusileido jis. — Auštant, jūsų prakilnybe.

Ji šyptelėjo jam vien tik lūpomis.

— Žinoma, — atsakė.

Kad ir kiek Elžbieta tempė kelionę, anksčiau ar vėliau ji turėjo baigtis, ir po dešimties dienų vėlų vakarą mes pasiekėme eilinio dvariškio namus Haiheite.

Buvau apgyvendinta su ledi Elžbietos damomis, kurios pakirdo su aušra, kad pasiruoštų įžengti į Londoną. Matydama lyginamus baltutėlius apatinius, pasijonius ir nekaltą baltą suknelę, aš prisiminiau tą dieną, kai ji pasitiko savo seserį sostinėje, vilkėdama Tiudorų spalvų drabužius. Dabar princesė virs sniegu, baltutėle nuotaka kankine. Prie durų priartėjus neštuvams, ji buvo pasirengusi ir nebegaišino mūsų, kai aplinkui ėmė buriuotis smalsūs žmonės.

— Galite užsitraukti užuolaidas, — šiurkščiai pasiūlė jai pusbrolis lordas Hovardas.

— Palikite jas neužtrauktas, — iškart atsiliepė princesė. — Žmonės gali žiūrėti į mane. Tegu mato, kokios būklės esu išvelkama iš namų ir bet kokiu oru dvi savaites gabenama į Londoną.

— Dešimt dienų, — pataisė Viljamas, — o galėjote atvykti per penkias.

Ji nesiteikė jam atsakyti, tik atsigulė ant pagalvių ir mostelėjo ranka, kad galima pajudėti. Išgirdau, kaip Hovardas nusikeikia panosėje ir užšoka ant balno. Paraginau savo arklį sekti paskui neštuvus, ir nedidelė mūsų vilkstinė išsuko iš kiemo į Londono kelią.

Londonas tvoskė mirtimi. Kiekviename gatvės kampe ant skersinio švytavo pakaruokliai. Jeigu netyčia dirsteldavai, išvysdavai į tave spoksantį iššieptą pakaruoklio veidą ištemptomis kaip chimeros lūpomis, išvirtusiomis akimis. Vėjui papūtus gatvės pradvisdavo lavonų tvaiku, kūnai imdavo siūbuoti, plevėsuodami apsiaustais, lyg išdavikai dar būtų gyvi ir bejėgiškai stengtųsi išsivaduoti iš kilpos.

Elžbieta žvelgė tiesiai priešais save, nesidairydama nei į kairę, nei į dešinę, tačiau jautė ant kiekvieno kampo tavaruojančius lavonus, pusė kurių buvo jos pažįstami, žuvę per maištą, į kurį, jų įsitikinimu, sukvietė princesė. Kai sėdo į neštuvus, Elžbieta buvo blyški kaip jos suknelė, o kai pasiekėme King Strytą, išbalo tarsi skiestas pienas.

Kažkas šūktelėjo jai: „Tesaugo Dievas jūsų prakilnybę!” Susizgribusi princesė pakėlė geibią rankutę. Atrodė kaip kankinė, jėga stumiama į mirtį pro šitą kartuvių galeriją, ir niekas neabejojo, kad ji bijo. Sukilimą sukėlė Elžbieta, o keturiasdešimt penki pakaruokliai primena faktą, kad maištas nepavyko. Dabar Elžbietai teks stoti prieš teismą, kuris mirtimi nubaudė jos pasekėjus. Niekas neabejojo, kad jos taip pat laukia mirtis.

Vaithole vos tik pastebėjo mus, pamažu artėjančius prie rūmų, atvėrė didžiuosius vartus. Elžbieta išsitiesė neštuvuose ir pažvelgė į didžiuosius rūmų vartus. Sesers pasitikti neišėjo nei karalienė Marija, nei kuris nors dvariškis. Princesė buvo tyliai atstumta. Prie laiptų laukė tarnas, kuris pasikalbėjo ne su princese, o su lordu Hovardu, lyg su kalėjimo prižiūrėtoju.

Lordas Hovardas priėjęs prie neštuvų ištiesė pusseserei ranką.

— Jums paruošti apartamentai, — burbtelėjo. — Galite pasiimti su savimi dvi drauges.

— Damos turės eiti su manimi, — iškart stojo piestu princesė, — aš nesveikuoju.

— Įsakyta įleisti dvi patarnautojas, nė viena daugiau, — atšovė jis. — Rinkitės.

Šaltame balse, kokiu jis kalbėdavo su Elžbieta visą kelią, pasigirdo kandi gaidelė. Mes Londone, į jį nukreipta šimtai akių ir ausų. Lordas Hovardas turėjo pasistengti, kad niekas neapkaltintų jo rodant gailestingumą savo išdavikei pusseserei.

— Rinkitės.

— Ponia Ešli ir... — Elžbieta apsidairė, ir jos žvilgsnis užkliudė mane. Atsitraukiau kaip bet kuri kita išdavikė, nenorinti turėti reikalų su pasmerkta princese. Bet ji suprato, kad per mane galės susisiekti su karaliene. — Ponia Ešli ir juokdarė Hana.

Lordas Hovardas nusikvatojo.

— Tuomet būsite trys kvailės, — tyliai leptelėjo jis ir mostelėjo vyrams nulydėti mus į Elžbietos apartamentus.

Nenorėjau aplankyti Elžbietos, kol nesusirasiu savo bičiulio, juokdario Vilio Somerso. Jis snaudė didžiojoje menėje ant suolo. Kažkas buvo užmetęs ant jo miegančio apsiaustą — Vilį visi mylėjo.

Prisėdau ant suolo greta jo ir ėmiau svarstyti, ar jo nepažadinus.

Nepramerkdamas akių jis tarstelėjo:

— Kokie mes juokingi: keletą savaičių nesimatėme, o burnos nepražiojame. — Ir atsisėdęs stipriai apkabino mane per pečius.

— Maniau, kad miegate, — atsakiau.

— Kvailiojau, — oriai atsakė jis. — Pamaniau, jog miegantis kvailys juokingesnis nei atsibudęs. Ypač šiuose rūmuose.

— Kodėl? — šelmiškai paklausiau.

— Niekas nebesijuokia iš mano pokštų, — paaiškino jis. — Todėl nutariau pamėginti, ar juoksis iš mano tylėjimo. O kadangi tylintis kvailys jiems labiau patinka, patiks ir miegantis. Jeigu užmigsiu, nežinosiu, juokiasi jie ar ne. Taigi galėsiu guostis, kad esu labai linksmas. Sapnuoju savo išmoningumą ir pabundu juokdamasis. Smagu, ar ne?

— Labai, — atsakiau.

Jis atsigręžė į mane.

— Atvyko princesė, tiesa?

Linktelėjau.

— Serga?

— Labai. Manau, iš tiesų.

— Karalienė gali pasiūlyti jai staigų vaistą nuo visokio skausmo. Ji tapo chirurge, ypač mėgsta amputacijas.

— Meldžiu, kad iki to nebūtų prieita, — burbtelėjau. — Bet pasakykite man, Vili, ar Robertas Dadlis mirė oriai? Ar mirtis buvo greita?

— Vis dar gyvas, — atsakė juokdarys. — Kad ir kaip keista.

Pajutau, kaip apsisuko galva.

— Dieve mano, man sakė, kad jis nukirsdintas!

— Nurimk, — tarė Vilis. — Įsisprausk galvą tarp kojų.

Tarsi iš labai toli išgirdau jo balsą:

— Jau geriau, leipi mergaite?

Atsitiesiau.

— Rausta, — pastebėjo Vilis. — Jei kraujas plūs tokiu greičiu, greitai liksi be kelnių, mergužėle.

— Jūs įsitikinęs, kad lordas Robertas gyvas? Maniau, miręs. Man sakė, kad jis nukirsdintas.

— Dievas mato, jis turėtų būti miręs. Matė, kaip išsivedė jo tėvą, brolį ir tą vargšę brolienę, kaip nugalabijo po langu, bet pats tebesėdi, — atsakė juokdarys. — Galbūt nuo sukrėtimo plaukai pražilę, bet galva tvirtai laikosi ant pečių.

— Jis gyvas? — vis dar nepajėgiau patikėti. — Jūs įsitikinęs?

— Kol kas taip.

— Ar galėčiau aplankyti jį neprisidariusi bėdos?

Vilis Somersas nusijuokė.

— Dadliai visuomet pridaro bėdos, — atsakė.

— Turiu galvoje, kad manęs neįtartų.

Jis papurtė galvą.

— Šis dvaras pajuodo, — liūdnai atsiliepė jis. — Niekas nieko negali nuveikti, kad nebūtų kuo nors įtartas. Štai kodėl aš miegu. Nes miegantis negaliu būti apkaltintas sąmokslo organizavimu. Aš miegu nekaltojo miegu. Ir stengiuosi nesapnuoti.

— Aš tik noriu jį pamatyti, — atsakiau. Man nepavyko nuslėpti savo ilgesio. — Tik pamatyti jį, išgirsti, kad jis yra ir liks gyvas.

— Jis, kaip bet kuris žmogus, mirtingas, — išmintingai tarė Vilis. — Galiu patikinti, kad šiandien jis gyvas. Bet kiek ilgai — nežinau. To tau turėtų pakakti.